Daržovė griežtis arba valgomieji karamelizuoti griežčiai

Aš pati dar tikrai priklausau tai kartai žmonių, kuri ne tiktai labai gerai atsimena kolūkio daržus, bet yra ne vieną kartą juos ne kartą ravėję. Kai atostogaudavau kaime, visada išaušdavo ta diena, kai pusryčių metu būdavo pareiškiama, kad teks padėti močiutei ir tetai susidoroti su normomis; eidavome su broliais į šį lažą kaip į neišvengiamą dalyką, ir porą dienų tikrai ne ką geriau jausdavomės nei kokie lietuvių klasikų aprašyti baudžiauninkų vaikai. Blogiausia būdavo tai, kad praėjus keliolikai dienų, viskas dar kartą pasikartodavo - ir vėl kauptukai, ir vėl piktžolės, ir vėl kilometrinės vagos, kurių pabaigos, tada atrodė, nebuvo įmanoma matyti. O po to, vėlyvą rudenį, ateidavo laikas tuos visus cukrinius runkelius nuimti. Palyginus su ravėjimu, toks darbas jau buvo visai nieko, nors grįžus namo, į miestą, pečius ir nugarą galėdavai jausti dar maždaug savaitę.

Nepameluosiu sakydama, kad tų laikų aš nė kiek nepasiilgau. Ir vis gi tuose kolūkio laukuose buvo vienas dalykas, kuris šiomis dienomis, žiūrinti iš laiko perspektyvos, man sukelia didelę kulinarinę nostalgiją: tai griežčiai, kuriuos vietiniai žmonės dar vadino kručkais. Kartas nuo karto jų įsimaišydavo tarp runkelių, o kartais vien jais ir buvo užsėjami ištisi kolūkio laukai. Tai buvo dar kitaip vadinamieji pašariniai griežčiai - baltu, bet itin sultingu ir saldoku minkštimu. Mes, tuo metu, dar labai gerai pamenu, juos su meile grauždavome (mano tėvai pasakojo, kad tą patį darė ir jie, kai jie dar buvo maži). Tiesą pasakius, su mielu noru kokio griežčio paragaučiau ir šiomis dienomis, bet jau daug metų niekur nesu jo mačiusi.

Valgomieji griežčiai tai yra vėlyvo rudens daržovė. Stora jų oda būna geltonos, geltonai žalsvos arba gelsvai violetinės spalvos, o pats minkštimas - geltonas. Griežčiai gali būti išoriškai panašūs labai panašūs į ropes, bet pastarųjų minkštimas baltas, o odelė plonesnė, pats derlius paprastai yra imamas pirmoje vasaros pusėje. 

O va valgomųjų griežčių geltonu minkštimu, kurie mūsų literatūroje kai kada dar yra vadinami sėtiniais, užsiauginu beveik kiekvienais. Nesėju jų itin daug - dažniausia tiek, kad kokius 2 ar 3 kartus per rudenį galėčiau iš jų pasigaminti ką nors skanaus. Palyginus su ropėmis, griežčiai turi ne vieną pranašumą: jie neperauga, gana ilgai nesugenda (jei laikysite juos maždaug nulio laipsnių temperatūroje, lengvai išstovės iki kito sezono) ir savyje beveik neturi kartoko prieskonio, kurį prieš gaminant patiekalus privalu pašalinti. Trumpai tariant, puiki daržovė, kuri anais laikais buvo viena svarbiausių šiaurietiškoje virtuvėje, o dabar yra tapusi tarsi egzotika. Auginti griežčius yra itin lengva, mūsų šalies klimatas jiems - tobulas, bet parduotuvėse greičiau surasite bananų lapų arba valgomųjų kaktusų, nei šių vietinių šakniavaisių. Tiesa, jei jums pasiseks, jų galima aptikti ūkininkų turgeliuose. Rekomenduoju nepagailėti kelių centų (griežčiai tikrai pigūs) ir parsinešti namo tokių daržovių - juk iš jų galite pasigaminti itin neprastų patiekalų.

Yra svarstoma, kad griežčiai - ropės ir kopūsto hibridas, Šiaurės Europoje bei Rusijoje ėmęs plisti maždaug XVIII amžiuje. Kurį laiką, prieš bulvėms užkariaujant virtuves, griežčiai buvo labai svarbūs europiečių, gyvenančių vėsaus klimato zonoje, mitybai. Šiomis dienomis Vokietijoje, Anglijoje, Airijoje, Lenkijoje ar Baltijos šalyse griežčiai dėl įvairiausių priežasčių (kaip pavyzdys, dėl labai artimų asociacijų su badmečio maistu) prarado savo tų populiarumą. O va skandinavai griežčius iki šių dienų labai laimingi sau augina - ko gero šiomis dienomis jie yra griežčių valgymo čempionai. Gal tuo ir nereikia labai stebėtis - pagal vieną labai populiarią (bet niekada neįrodytą) teoriją, griežčiai atsirado būtent Švedijoje. Kaip ten bebūtų, yra aišku tik viena - skandinavai turi nemažai skanių ir tradicinių patiekalų su griežčiais, ir juos iki šių dienų savo virtuvėse gamina. Taip pat, virtuvės šefai su griežčiais nesibaimindami eksperimentuoja, sukurdami labai šiuolaikiškus kulinarijos šedevrus.

Suomija yra viena iš tų šalių, kurioje griežčiai vis dar išlaiko savo tvirtas pozicijas. Kalėdų šventėms suomiai iškepa griežčių apkepą, o griežčių garnyrai - ganėtinai įprasta kasdieninio valgiaraščio dalis. Šį kartą aš nusprendžiau su Jumis pasidalinti nuostabiu karamelizuotų griežčių receptu. Suomiškai griežtis yra vadinamas lanttu, o kubeliais pjaustyti, svieste apkepti, ištroškinti ir karamelizuoti griežčiai - paistetut lanttukuutiot arba tiesiog lanttukuutiot. Tai yra tradicinis, originalus ir labai gardus suomių garnyras, kuris įprastai yra patiekiamas su kiauliena, aviena aš panašiai. Kartais mėsos yra dedama ir iškart tiesiai į troškinamus griežčius, tai yra jie kepami ne su sviestu, o su šoninės gabaliukais, bet pastarojo varianto aš pati dar nesu gaminusi.

Na, užteks apie griežčius, einame pasigaminti jų karamelizuotoje formoje. :)