Vieną naktį aplankė keistas sapnas, kad aš dirbu rytietiškame prieskonių turguje (matomai, sapną pakurstė prieš miegą pabaigta skaityti Tahir Shah knyga). Rikiavau sunkius storos drobės maišus su įvairiais prieskoniais, formavau jų kūgius, svėriau į maišelius, virš galvos kabojo džiovintų aitriųjų pipirų girliandos, sūpavosi žolynų šluotos. Darbavausi, rūšiavau savo prekes pagal spalvas, skirsčiau pagal skonio intensyvumą.
Bet viename iš tų maišų radau visai nematytus grūdelius, kurių nei pavadinimo, nei paskirties aš nežinojau. Maišas buvo per sunkus, kad nutempčiau jį kažkur kitur, tad palieku jį greta kitų, prekystalyje. Bet pradedu siaubingai bijoti, kad kažkas paprašys šių grūdelių nusipirkti.
Ir, žinoma, šitaip ir nutinka. Prie mano prekystalio prieina nematytas vyras, kuris stabteli būtent prie to maišo ir per visą turgų ima šaukti, kad aš žmonėms pardavinėju žiurkių nuodus. Likusią nakties dalį bėgiojau nuo policijos ir mėginau pasislėpti tame milžiniškame turguje...
Įdomu tai, kad pirmosiomis akimirkomis, kai rytą prabudau, dar atrodė, kad jaučiu to turgaus kvapą, visą eterinių aliejų aromatų puokštę. Bet rytietiškus sapnus apie vietas, kuriose dar nebuvau, greitai išsklaidė pažįstami dūžiai į palangę - pradėjo lyti.
Galimybė sugrąžinti tą aromato miražą buvo koks nors skanus patiekalas su prieskoniniu užtaisu. Gi ganėtinai dažnai maistas tampa savotišku bilietu: nukelia ten, kur svajoji nuvykti, leidžia pajusti vietą, apie kurią tik esi skaičiusi, leidžia sugrįžti atgal laiku pajuntant skonį, kurį kadaise teko pažinti.
Mano pačios bilietu tapo persiškas vištienos troškinys su abrikosais, pritaikytas pagal mano labai pamiltos Dianos Henry receptą. Jį gaminau jau ne vieną kartą - labai tiko ir lietingai dienai nuspalvinti, ir svečių būrį nustebinti.
Jei prieskoniai kokybiški - šis patiekalas negali nepavykti. Svarbu yra prieskonius gerai pakepinti, kad kuo labiau atsiskleistų jų aromatas ir skonis. Jeigu kokio vieno iš sąrašo neturėsite - nieko baisaus, bet visi kartu tarpusavyje jie tobulai dera.