Žinot be ko man būtų bene sunkiausia išgyventi ilgesnį laiką? Be geros itališkos pastos. Mėsa, žuvis, tolimesnė ir artimesnė egzotika yra puiku, tačiau bent vieną kartą savaitėje man reikia paprastų paprasčiausios pastos.
Jei vasarą pastą gardinu šviežiais pomidorais, pakepintomis cukinijomis ar tiesiog alyvuogių aliejumi ir aromatingais bazilikais, nuskintais tiesiai nuo krūmo, tai orams atvėsus vis dažniau puode kunkuliuoja sodrios spalvos pomidorų padažas. Vadinu jį "žieminiu universaliuoju", nes jis tinka daugeliui itališkų patiekalų, kuriems reikia pomidorų - nuo picos iki
lazanijos. Negana to,
konservuoti pomidorai bene geriausia atkartoja šviežių skonį tada, kai mūsiškių raudonskruosčių sezonas jau būna pasibaigęs.
Niekuomet žiemą negaminu pastos padažo iš šviežių pomidorų, kad ir kaip savo raudonumu jie gundytų, bet ieškau pačios geriausios kokybės konservuotų. Dažniausiai renkuosi visus, nesmulkintus pomidorus be odelių, savo sultyse. Viena vertus, noriu matyti ką valgau, o kita vertus pomidorai troškinant sukrenta ir virsta į patį gardžiausią raudoniausią padažą! Padažui gaminti labai tinka ir passata - tiršta trintų pomidorų tyrė. Maniškiame susijungia šie abu ingredientai, nes pomidoriškumo itališkame padaže nebus per daug.:)
Kai norisi kažko greito ir komfortiško, gera itališka pasta su sodriai raudonu pomidorų padažu, pagardinta tarkuotu parmezanu ir šviežutėle burrata – tai tarsi atostogos prie žydros Viduržemio jūros pakrantės!