Pastaruoju metu labai noriu savo virtuvėje gaminti tematika - vaikystės skonis. Ir kaip tyčia prisiminiau šią močiutės kvietinių kruopų košę, kuri labai paprastai pagaminama ir itin tinka pusryčiams. Aš ją ruošiu paprasčiausiu būdu, bet taip pat pasiūlysiu ir variantą kaip ją patobulinti, jei norisi sotesnio varianto (su juo žinoma užtruksite kiek ilgiau).
Aš labai gerai pamenu, kad mano močiutė iš pradžių mums liepdavo, bent šiek tiek šios košės suvalgyti (o vaikai gi košės nenori), nes sakydavo, kad ji suteiks mums jėgų visai dienai, o tik tada leisdavo prikeptų blynų paragauti, prie kurių patiekdavo labai skanios
kakavos.
Anais laikais niekas nepiešdavo ant kruopų pakelių mitybos piramidės ir nelabai daug kas apie maistą kalbėdavo, bet svarstau aš dabar suaugusio žmogaus protu, gali būti, kad instinktyviai girdėdavo žmonės savo organizmą, kuris prašydavo kruopų, tad jos būdavo ganėtinai dažnai valgomos. Labai skaniai kvepiančių, kiek pašutusių kruopų su užsidėjusia plutele. Pamėginkite pasigaminti ir Jūs, tikiuosi nenuvils šis vaikystės skonis.