Pagaliau greitu tempu artėja šventos Velykos, nors man vis dar atrodo, kad ne taip seniai džiaugėmės sniegu, eglutėmis ir Kalėdų šiluma namuose. Šiandien, kai rašau šį įrašą, saulė lepina šiluma ir skleidžia nuostabią pavasarinę nuotaiką, bet kaip ir tikriausiai pridera visoms virtuvės šeimininkėms, planuoju visą dieną rengtis Velykų sekmadieniui (pradedu įvairiausius eksperimentus su patiekalais, kad žinočiau ką gaminti), tad saulės šiluma pasidžiaugti neteks.
Vienas iš man labiausiai patinkančių lietuvių virtuvės pažibų per Velykas yra tradicinis pyragas - boba. Nors šį pyragą labai mėgstu, jį išsikepti pirmą ir vienintelį kartą sugalvojau tik prieš metus, nes seniau jį mūsų šeimoje kepdavo tik mano močiutė. Tad aš pasinaudojau jos receptu. Tai - ganėtinai primityvus, bet unikalų skonį turintis pyragas, kuris itin primena vaikystę. Skoniu kiek primena ir itališkąją Panettone, bet pyragas yra spalvingas ir labai pavasariškas, todėl tikrai labai dailiai papuoš Jūsų margučiais išdėliotą Velykų stalą!
Šiek tiek istorijos apie pyragą - Velykų bobą:Lietuvoje vienas iš tradicinių Velykoms kepamų pyragų yra "Velykų boba". Kai kurie istorikai teigia, kad pirmą kartą šio pyrago receptas buvo pateiktas dar devynioliktame amžiuje aprašant Šiaurės Žemaitijos bajorų (Kėklių) Šventų Velykų papročius, o kiti istorikai sako radę "Velykų bobos" receptų ir dar senesniuose šaltiniuose. Kaip ten iš tikrųjų bebūtų dar mūsų močiutės pasakojo, kad senovėje vaikai ir suaugusieji per Velykas labai ilgai neidavo miegoti, kad tik visi sulauktų sutemų, kai vakarieniaujant bus išdalijama pašventinta "Velykų boba". Senesniais laikais ji būdavo iškepama puodynėje duonkepėje. Kai tik iškepdavo, puodynė būdavo sudaužoma, o pati "boba" išsipūsdavo, padidėdavo - šitaip atrodydavo tarsi tikrų tikriausiai boba. Toks pyragas būdavo patiekiamas su specialiai šiai progai virta
vyšnių uogiene.
Daugiau nieko nelaukiam ir išsikepam šį pyragą!