Teresės obuolių sūris
Teresės obuolių sūris – tai ne tik rudens desertas, bet ir ilgametės lietuviškos tradicijos atspindys. Šis autentiškas receptas gimė iš vilnietės Teresės Staišiūnienės meilės obuoliams ir ilgametės patirties virtuvėje. Per daugiau nei keturis dešimtmečius moteris ne tik tobulino gamybos procesą, bet ir sukūrė savo unikalią obuolių sūrio versiją, kurią dabar vertina ne tik jos šeimos nariai, bet ir plačiai paplitęs ratelis draugų, kaimynų bei socialinių tinklų sekėjų.
Obuolių sūris yra tarsi tiltas tarp senojo lietuviško kulinarinio paveldo ir šiuolaikinio požiūrio į produktų perdirbimą bei tvarų vartojimą. Jis ne tik padeda sunaudoti perteklinius obuolius, bet ir džiugina gomurį subtiliu saldumu bei išraiškinga tekstūra. Teresės patirtis liudija, kad skaniausias obuolių sūris išgaunamas naudojant skirtingas obuolių veisles ir laikantis kelių dienų ilgio, bet išgryninto proceso. Tai leidžia išgauti drebučių konsistenciją, sluoksniuotą struktūrą ir intensyvų vaisių skonį, kuris išlieka net kelerius metus.
Šis receptas ne tik puikiai tinka kaip rudens skanėstas, bet ir tampa originalia kalėdine dovana ar užkandžiu netikėtai apsilankiusiam svečiui. Obuolių sūris idealiai dera su karšta arbata ar kava, o taip pat puikiai tinka kaip natūralus energijos užtaisas tarp valgymų.
Reklama
- Vietoje antaninių obuolių galima naudoti įvairių veislių mišinį – tai suteikia sūriui sodresnį skonį ir įdomesnę tekstūrą.
- Cukraus kiekį galima koreguoti pagal obuolių rūgštumą – saldesniems obuoliams gali pakakti mažesnio kiekio.
- Vietoje balto cukraus galima naudoti rudą cukrų – jis suteiks lengvą karamelinį poskonį.
- Džiovinimui galima naudoti ne tik saulės šviesą, bet ir vaisių džiovyklę ar orkaitę su minimaliu šilumos režimu.
- Sūrmaišiui tinka ir natūralaus lino audinys ar tankus marlės sluoksnis.
- Obuolius reikėtų supjaustyti vienodomis skiltelėmis – taip jie tolygiai išlaikys tekstūrą.
- Cukrumi užpiltus obuolius būtina laikyti nurodytą laiką – tai leidžia išsiskirti sultims, kurios tampa sirupo pagrindu.
- Verdant sultis svarbu jas nuolat stebėti – net ir nedidelis pridegimas gali paveikti skonį.
- Obuolius į verdantį sirupą reikia pilti atsargiai, maišant nuolat – kad išlaikytų savo formą.
- Sūrius būtina gerai paslėgti – tai suteikia jiems tvirtą struktūrą ir pašalina perteklinę drėgmę.
Ingredientai
- Obuoliai (įvairių veislių): 5 kg
- Cukrus: 800 g
- 1. Obuolių paruošimas. Obuoliai buvo nulupami, išimamos sėklos, o minkštimas supjaustomas vienodomis skiltelėmis. Šį etapą dažniausiai atlikdavo Teresės vyras, kad pasiruošimas vyktų sparčiau.
- 2. Pirmoji cukraus fazė. Supjaustytos obuolių skiltelės buvo sudedamos į didelį indą ir sluoksniuojamos su cukrumi. Obuoliai turėjo būti paliekami apie 12 valandų, kol iš jų išsiskirdavo natūralios sultys.
- 3. Sirupo ruošimas ir laistymas. Išsiskyrusios sultys buvo nupilamos ir užverdamos atskirame puode. Verdančios sultys buvo užpilamos atgal ant obuolių. Po kelių minučių jos vėl būdavo nupilamos, užverdamos iš naujo ir dar kartą užpilamos ant obuolių. Šį veiksmą reikėdavo pakartoti tris kartus, leidžiant obuoliams pastovėti tarp užpylimų.
- 4. Antroji diena – kartojimas. Kitą dieną tie patys žingsniai buvo pakartojami: sultys nupilamos, užverdamos ir tris kartus supilamos ant obuolių, vėl paliekant viską pastovėti per naktį.
- 5. Trečioji diena – tirštinimas. Trečią dieną iš obuolių nupilamos paskutinės sultys, jos verdamos, kol lieka trečdalis pradinio kiekio. Verdama ant vidutinės ugnies, kad garuotų, ir procesas trunka apie 30 minučių.
- 6. Obuolių įmaišymas. Kai sirupas ėmė putoti, į jį buvo supilami obuoliai. Viskas buvo nuolat maišoma ir verdama apie 20 minučių – kol skysčio beveik neliko, o masė tapo drebučių konsistencijos.
- 7. Sūrių formavimas. Obuolių masė buvo supilama į sudrėkintus sūrmaišius. Maišai būdavo užrišami ir dedami į skardą. Ant viršaus uždedama kita skarda ir maždaug 30 kg svoris. Taip sūriai buvo paliekami spaustis bent 24 valandas.
- 8. Džiovinimas. Iš formų išimti sūriai buvo dedami ant lentelės, išklotos kepimo popieriumi, ir džiovinami saulėje, retkarčiais pavartant. Jei saulės nebūdavo, naudota vaisių džiovyklė ar net radiatorius.
- 9. Sandėliavimas. Išdžiovinti sūriai buvo vakuumuojami. Tokiu būdu laikomi sūriai galėjo stovėti net keletą metų neprarasdami skonio ir tekstūros.
Recepto paruošimas
Atsiliepimai